Vienas iš dažniausių tėvų klausimų: „Ką jam pasakyti?" Ir vienas iš dažniausių tėvų nusivylimų: pasakiau viską teisingai, o jis nuėjo žaisti, tarsi nieko nebūtų girdėjęs.

Taip ir turi būti. Mažas vaikas pokalbio „neišklauso" — jis grįžta prie jo dalimis, savaites ir mėnesius. Jūsų užduotis ne paaiškinti vieną kartą gerai, o turėti kelis paprastus sakinius, kurie kaskart skamba vienodai.

Ką vaikui iš tikrųjų reikia žinoti

Ne priežasčių. Ne kas kaltas. Ne kaip jums sunku. Vaikui iki septynerių svarbūs trys dalykai:

1. Tai ne dėl manęs. Vaikai šiame amžiuje yra pasaulio centras — ir gerąja, ir sunkiąja prasme. Jei kažkas nutiko, tai dėl jų. Šį sakinį reikės pasakyti daug kartų, ne vieną.
2. Abu tėvai lieka. Ne „myli" — tai per abstraktu. „Mama lieka tavo mama, tėtis lieka tavo tėtis. Tik gyvename dviejuose namuose."
3. Aš žinau, kas bus toliau. Kur miegosiu šiąnakt, kas mane paims iš darželio, kada vėl matysiu kitą. Ne mėnesio planas — artimiausi vienas–du žingsniai.

Sakiniai, kurie veikia

Trumpi. Konkretūs. Be „bet". Pavyzdžiui:

• „Turi dvejus namus. Abiejuose esi savas."
• „Šiandien miegi čia. Rytoj po darželio — pas tėtį."
• „Tau galima ilgėtis mamos, kai esi čia. Ir manęs, kai esi ten."
• „Tai suaugusiųjų sprendimas. Vaikai jo nepadaro ir negali pakeisti."

Pasirinkite du–tris ir kartokite tuos pačius. Vaikui pastovūs žodžiai yra kaip pastovūs daiktai — jie tampa atrama.

Ko nesakyti

• „Tėtis išėjo." Vaikas girdi: iš manęs. Geriau: „Tėtis dabar gyvena kituose namuose."
• „Viskas bus gerai." Vaikas jaučia, kad dabar nėra gerai, ir šis sakinys jam sako, kad jo jausmas neteisingas.
• „Tu dabar vyras namuose" / „Mamai reikia tavo pagalbos". Vaikui neturi tekti suaugusiojo vaidmuo, kad ir kaip meiliai jis įvardijamas.
• Bet kokį sakinį apie kitą tėvą, kurio nepasakytumėte jam girdint. Vaikas yra iš abiejų. Kas pasakoma apie vieną, pasakoma apie pusę vaiko.

Kai vaikas klausia to, ką sunku atsakyti

„Kodėl jūs negyvenate kartu?" „Ar vėl gyvensite kartu?" „Ar tu myli tėtį?"

Atsakykite trumpai ir teisingai, be istorijos. „Suaugusieji kartais nusprendžia gyventi atskirai. Mes taip nusprendėme." „Ne, kartu negyvensime. Bet abu liekame tavo tėvai." Jei nežinote, ką sakyti, galima sakyti: „Tai geras klausimas. Pagalvosiu ir pasakysiu." Ir pasakykite.

Pokalbis, kuris tęsiasi

Geriausi pokalbiai apie dvejus namus vyksta ne prie stalo akis į akį, o kelyje, vonioje, dėliojant kuprinę. Trumpai, kelis kartus per savaitę, be didelio įvado. Knygelė prieš miegą — vienas patogiausių būdų: istorija leidžia kalbėti apie vaiko situaciją per kitą veikėją, o tai mažam žmogui daug lengviau.

Jei pokalbiai vis dažniau baigiasi ašaromis, pykčiu ar tyla, kuri nepraeina, — verta pasitarti su vaikų psichologu. Bet dažniausiai užtenka pastovumo: tų pačių žodžių, tų pačių daiktų ir to paties rytojaus plano.